Kalėjime – tikrasis Lietuvos valstybės snukis

pabaiga, pradžia – Pravieniškių kankinimo namai

LR kalėjimų administracija ir jos pareigūnai (mentai) su ministre Evelina Dobrovolska priešakyje ne tik fiziškai kankina, bet ir visaip niekina kalinius, tyčiojasi iš jų ir žemina juos kaip nežmones.

Per 30 metų iš Lietuvos emigravo milijonas lietuvių. Galima nugyventi visą gyvenimą ir nesuprasti – kodėl? Kalėjime viskas pasidaro aišku per kelias savaites.

Kaliniai Lietuvoje nelaikomi žmonėmis

Labiausiai Lietuvos kalėjimuose pribloškia tai, kad personalas kalinius tujina. Tai nėra draugiškas tujinimas. Didelė kalėjimų personalo dalis tiesiog pabrėžia tai, kad pagal Lietuvos įstatymus kaliniai – tik pusiau žmonės, pusiau gyvuliai, neturintys teisės į žmogiškąjį orumą.

Manęs asmeniškai per visus tris mėnesius nė karto nesumušė (nors teko matyti žiauriai pareigūnų subaladotų kalinių); formaliai buvau labiausiai pažemintas, kai prižiūrėtojas, kuriam nepatiko mano mandagiai raštu pateiktas prašymas, pavadino mane „šunsnukiu“.

Tačiau ne „šunsnukis“ buvo skaudžiausias. Buvo kur kas šlykščiau, kai aukštesniojo rango kalėjimo pareigūnai sudėdavo į pabrėžiamą „tu“ visą įmanomą panieką, kokią pareigūnas gali parodyti kaliniui jo nemušdamas.

Lietuvoje kaliniai neturi jokių teisių

Specialiuose įstatymuose ir panašiuose kaliniams skirtuose teisės aktuose formaliai nustatytos minimalios kalinių teisės. Tačiau realiai eiliniai Lietuvos kaliniai (negalintys pasisamdyti landžių advokatų ar žurnalistų) neturi jokių teisių.

Didelė kalėjimų personalo dalis tiesiog pabrėžia tai, kad pagal Lietuvos įstatymus kaliniai – tik pusiau žmonės, pusiau gyvuliai, neturintys teisės į žmogiškąjį orumą.

Kalėjimų personalas gali elgtis su kaliniais kaip tik norėdamas, praktiškai netgi juos nužudyti – kaliniai praktiškai negali efektyviai pasiskųsti. Aš įkalinimo metu parašiau kokius 20 skundų ir prašymų dėl įvairių grubių mano teisių pažeidimų, pavyzdžiui dėl to, kad negalėjau įgyvendinti įstatyme numatytų mano teisių: skambinti artimiesiems, turėti pasimatymą, laikytis higienos, paduoti prašymus bei skundus ir pan. Į visus savo skundus ir prašymus gavau vieną vienintelį „atsakymą“ – absurdišką nieko bendro su prašymu neturėjusios taisyklės citatą.

Kalėjimų valdžia su ministre priešakyje tiesiog tyčiojasi iš kalinių

Negaudamas atsakymų į savo skundus ir prašymus Pravieniškių kalėjimo valdžiai, parašiau laišką-skundą Teisingumo ministrei. Gavau atsakymą, kad mano laiškas persiųstas kalėjimo administracijai, kadangi aš, prieš kreipdamasis į ministeriją, nesikreipiau į kalėjimo valdžią – kas buvo tiesiog ciniškas MELAS, nes administracijai buvau padavęs net kelis pakartotinius skundus. Taigi begėdė ministrė Dobrovolska dar ciniškiau išsityčiojo iš manęs ir mano naiviai rašytų skundų ir prašymų.

Dar viena vimdanti Lietuvos kalėjimų ypatybė – KALĖJIMŲ VALDŽIA PASTOVIAI BEGĖDIŠKAI MELUOJA KALINIAMS. Man ir mano kolegoms pastoviai meluodavo vadinamoji „būrio viršininkė“, ją pavadavę mentai ir įvairūs kiti pareigūnai; Pravieniškių kalėjimo konsultantai pastoviai apgaudinėdavo kalinius ir jų artimuosius telefonu.

Protestuodamas prieš luošinantį kalėjimo maitinimą, paskelbiau bado streiką. Man pažadėjo, kad mano (labai kuklūs) reikalavimai bus patenkinti, tačiau ir tai buvo eilinis mentiškas melas – po kelių dienų man pradėjo duoti dar mažiau į žmonių maistą panašias atmatas.

Henriko Daktaro charizma

Pravieniškėse teko susipažinti su įžymiuoju Henriku Daktaru, ir šis pasirodė visiška kalėjimo valdžios priešingybė – nuoširdus, nepasikėlęs žmogus, nepiktnaudžiaujantis savo statusu. Pirmąkart gyvenime sutikau šešiasdešimtmetį, atrodantį kaip keturiasdešimtmetis!

KALĖJIMŲ VALDŽIA PASTOVIAI BEGĖDIŠKAI MELUOJA KALINIAMS. Man ir mano kolegoms pastoviai meluodavo vadinamoji „būrio viršininkė“, ją pavadavę mentai ir įvairūs kiti pareigūnai.

Henrikas atrodė kaip visiška degradų-banditų gauja išrodžiusių kalėjimo pareigūnų priešingybė – manau, kad, paskyrus jį Pravieniškių kalėjimo direktoriumi, kaip mat išnyktų ten viešpataujanti korupcija. Žinoma, su tuo niekada nesutiktų dabartinė Lietuvos valdžia – tikrai neleistų, kad kalėjimų direktoriumi būtų paskirtas ne eilinis vagis, o garbingas, kalinių neniekinantis ir nežeminantis žmogus!

Kalėjimas – valstybės veidrodis

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kalėjimas – tai kažkokia korupcijos, neteisės ir pareigūnų niekšybės karalystė vidury Lietuvos.

Bet juk niekšybės, vagystės, grobstymas, begėdiškas melas pavaldiniams ir tyčiojimasis iš jų – Lietuvos valstybės kasdienybė. Jau 30 metų mūsų šalį valdo tautos atmatos, ne ką geresni už Pravieniškių kalėjimo administraciją.

Tiktai Lietuvos valdžia visaip slepia ir maskuoja savo melus, nusikaltimus ir niekšybes, postringauja verksmingais veidais vėl ir vėl mulkindami jau baigiančią išnykti lietuvių tautą. Kalėjimų budeliai nesivargina apsimetinėti užjaučiančiais, kreiptis „Jūs“ ar „Ponas“, – ir tai praktiškai vienintelis skirtumas tarp jų ir ministrų ar seimūnų.

Vietoj veidmainiškai iš ekrano išsišiepusios Šimonytės prieš save matai nuoširdžiai tave niekinančio sadisto snukį.

2021 m. rugpjūčio 10 d.