Organų donorai Lietuvoje tiesiog nužudomi

Prieš tapdamas organų donoru gerai pagalvok. Gyvename valstybėje, kurią valdantiems nusikaltėliams esame niekingi darbo jėgos ir organų maišai.

Organų donorystė nėra vienareikšmiškas klausimas

Tapdamas organu donoru, žmogus praktiškai tampa vaikščiojančia organų saugykla. Laukiantieji transplantacijai organų tampa suinteresuoti turinčiųjų tokius organus mirtimi.

Įsivaizduok, kad taip atsitiko, jog tau artimas žmogus (pavyzdžiui, mama) numirs, jei jai nebus transplantuotas inkstas. Ką pajustum sužinojęs, kad žuvo tokį inkstą turintis žmogus?

Prekyba organais – labai pelningas verslas

Dėl akivaizdžių priežasčių prekyba žmonių organais uždrausta, tačiau ji klesti visame pasaulyje.

Dažniausiai prekeiviai vienu ar kitu būdu išsipjauna žuvusių kalinių, benamių, neatpažintų ar vienišų žmonių organus.

Matomai nereti ir tokie atvejai, kai, turtingam žmogui prireikus organo transplantacijai, „netikėtai“ dingsta be žinios ar miršta ligoninėje koks nors dar nelabai senas valkata ar recidyvistas su reikalinga kraujo grupe.

Lietuvoje organų pristatymą organizuoja teisėderga

Šiame Aurimo Drižiaus straipsnyje – Nužudymas, suderintas Kalėjimų departamente – žmogus nužudytas specialiai jį atgabenus iš Pravieniškių, ir patalpinus į kamerą su dviem samdomais žudikais – galima perskaityti kaip parūpinami organai svarbiems klientams Lietuvoje.

Tipiška lietuviška istorija: į laisvę jau susiruošusį klaipėdietį kalinį policija atvežė į Vilnių – kur geriausios sąlygos išpjauti reikalingus organus – ir patalpino vienoje kameroje su dvejais specialiai atgabentais žmogžudžiais.

Žudikai neužmušė donoro vietoje – prismaugė taip, kad jis dar gyvas pasiektų ligoninę, kur Terlanas Vaišvila buvo išmėsinėtas, o jo organai padalinti klientams.

Lietuvos žiniaspauda tylėjo

Neturėtų stebinti tai, kad apie organų donoro kelionę į Vilnių tylėjo Lietuvos žiniaspauda, netgi apie smaugimą kalėjime anksčiau užsiminęs „delfi.lt“. Lietuvos žurnalistams daugiausiai mokama už tai, kad jie publikuoja šmeižtą ir melą arba nutyli kam nors neparankią tiesą.

Ir tu apie Terlaną sužinojai todėl ir tik todėl, kad jo mirtimi užsiėmė principingas žmogaus teisių aktyvistas ir vienas iš nedaugelio Lietuvoje likusių principingų žurnalistų.

Verčia padaryti išvadas

Terlano istorija priverčia susimąstyti. Mano nuomone su ja susipažinti vertėtų kiekvienam lietuviui, galvojančiam tapti organų donoru, ypač turinčiam retą ir organų rinkoje paklausią kraujo grupę.

Terlano likimas padeda suprasti kodėl įtakingi Lietuvos politikai ir verslininkai nori įteisinti organų išpjovimą be žmogaus sutikimo – tada skambutis į Kalėjimų departamentą šimtu procentų garantuotų reikiamos kokybės širdį, inkstus ar kepenis nurodytu laiku ir reikiamoje vietoje.

Jei galvoji apie donorystę, neužmiršk, kad gyveni niekšybę garbinančioje Lietuvos valstybėje, kurią valdantiems nusikaltėliams esi tik darbo jėgą generuojantis mėsos, kaulų ir organų maišas.

2020 m. vasario 20 d.